STEBUKLINGAS ŽODIS

K. MARUKAS

Sauliukas, regis, geras, paklusnus šešerių metų berniukas, toks kaip kiti jo amžiaus berniukai, kurie mėgsta piešti lėktuvus, raketas ir besišypsančias saules didžiulėmis akimis. Kartą nežinia kodėl jis pamiršo visai paprastą, bet stebuklingą žodį. Kodėl stebuklingą? Argi gali žodis būti stebuklingas? Pasirodo, gali!

- Tėtušiuk, paduok man popieriaus ir pieštuką!—užriko Sauliukas. Senelis tyli.

Toliau skaito laikraštį.

- Aš noriu piešti! Girdi!

- Ar man ką sakai? —delną prikišęs prie ausies, paklausė senelis ir pakratė

galvą. —Nieko negirdžiu.

- Pieštuką duok! Popieriaus! — suriko Sauliukas ir net koja treptelėjo. —Kurčias tu, ar ką?

- Dievaži negirdžiu,—purto žilą galvą senelis.

Kas atsitiko?—susimąstė Sauliukas. Rytą senelis gerai girdėjo, kai močiutė kvietė pusryčių, o dabar—-negirdi. Nubėgo Sauliukas į virtuvę ir skundžiasi močiutei:

- Močiute, tėtušiukas neduoda popieriaus ir pieštuko. Nieko negirdi.

- O tu gražiai paprašyk. Sakyk, prašom, tėtušiuk, duoti man pieštuką.

Sugrįžo Sauliukas ir paprašė gražiai, kaip pamokė močiutė. Nušvito senelio veidas, nusišypsojo.

- Dabar tai girdžiu, ko nori,— pasakė senelis ir, paglostęs anūkėlį, padavė jam,

ko šis prašė.