Jonas Lapašinskas

                         Senelis Šaltis

         Baltučiu takučiu, su maišu ant pečių,

Kailinėliais baltais vaikšto Šaltis rytais,

Vakarais ir dienom, šalto vėjo pėdom...

Jo ledinė lazda ir šerkšnota barzda.

Akiniai dideli – Šaltis mato toli...

Kaip ten žaidžia vaikai, ar geri jie draugai.

Ar jie prausias švariai, ar jie mokos gerai.

Jei gerai – linksmas jis pasibels į duris.

Dovanėlių atneš... Gausi tu, gausiu aš...

Salomėja Nėris 

             Senelės pasaka

  Apšerkšniję mūsų žiemos –

balta balta, kur dairais.

Ilgas pasakas mažiemus seka 

pirkioj vakarais.

Apie klaidžią sniego pūgą,

saulės nukirptas kasas,

apie žąsiną moliūgą, 

kurs išskrido į dausas.

Apie vilką, baltą mešką,

burtus, išdaigas velnių,

apie vandenis, kur teška

iš sidabro šulinių.

Apie trečią brolį Joną –

koks jis raitelis puikus,

apie Eglę – žalčio žmoną,

medžiais paverstus vaikus.

Kaip našlaitė nusiminus

grįžo tuščiomis atgal...

Brenda pušys per pusnynus

ir išbris niekaip negal.

Pusnynuos nykštukai miega,

aukso žuvys po ledu.

Bėga ragana per sniegą,

nepalikdama pėdų.

Našlaitėlė gero būdo, 

o jos pamotė pikta...

Bet senelė užusnūdo 

ir jos pasaka baigta.

Kostas Kubilinskas

                 Žila žiemužė

 Šiaurys už lango ūžė: Žu žu! Žu žu! Žu žu!–

Balta žiemužė atėjo pamažu...

O jos vaikučiai laukė su slidėmis kieme.

Žiemužė baltaplaukė pasakė jiems: „Eime!“

Nusivedė į kalnus ji daug mažų draugų,

Ir veidukus, ir delnus patrynė ji sniegu.

Dabar tai bus nešalta, ir žaisti jie galės...

Žiemužę baltą baltą visi vaikai mylės.

 

Kostas Kubilinskas 

 Eglutė skarota

         Eglutė skarota,

Eglutė žalia.

Meškutė gauruota

Ją lanko šile.

Jos liauną kamieną

Kalena geniai,

Naujų metų dieną

Ją puoš mokiniai.

Mykolas Linkevičius 

                Tylią naktį

                        Tylią naktį,

naktį šventą

baltos snaigės 

tyliai krenta...

Tyliai krisdamos

į žemę

baltos snaigės,

rodos, šlama.

Rodos, kužda

mūs širdims:

Dievo kūdikis

užgims.

 

 Henrikas Radauskas

                Žiemos daina  

Sūkuriuotom gėlėm, pasiklydusiais paukščiais, 

Nepaeinančiais, griūnančiais sniego kalnais 

Apsitvėrė žiema, - neįžiūrimais aukščiais, 

Nepagaunamais, alpstančiais tonais švelniais.

O eilėraštis gimsta - kaip vėjas - iš nieko 

Ir skambėdamas bėga pusnim neramus, 

Bet negali daina prasimušti pro sniegą 

Ir sugrįžta - kaip vėjas - į savo namus.

 Henrikas Radauskas

 Žiemos kelionė

 Man žiema pažadėjo rojų

Ir iš ledo nuliejo medžius,

Ir aš baltas į dangų važiuoju,

Ir, kaip vėliavos mano pečius

Apdengusios, šaukia papūgos,

Kad jau baigias ledo giria,

Kad prie rojaus nurimsta pūgos

Ir kad būsiu greit pragare.

  

Henrikas Radauskas 

           Pūga 

Žiema atrišo savo maišą

Ir beria sniegą iš dangaus,

Ir pūga viską taip sumaišo,

Kad negali atskirt žmogaus

Nuo arklio. Ir nereik atskirti,

Geriau iš viso nematyt,

Kaip bėga juokdamies į mirtį

Ir žmonės, ir arkliai, mergyt.

 Henrikas Radauskas

   Žiemos pasaka

  
Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai. 

Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne. 

Taip kvepia princai ir kirpėjai, 

Taip kvepia vakaras sapne.

Žiūrėki: linija pro stiklą 

Praėjo posūkiu tyliu, 

Rami šviesa pro švelnią miglą 

Čiurlena pieno upeliu.

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.

Žiūrėki: baltas sodas minga. 

Nugrimzdo žemė praeity. 

Įspėk, kas eina? Neįspėjai:

Ateina princai ir kirpėjai, 

Balti karaliai ir kepėjai, 

Ir šlama medžiai apsnigti.

 

 Janina Degutytė

             Pirmo sniego preliudas 

Sutemos šviesios alyvinės 

Gatvėm pasnigtom vaikšto, 

Sienos murinės žalsvos 

Po sniego baltom aureolėm. 

Pirmas sniegas.

Tūkstančius kartų pirmas. 

Tūkstančius kartų laukiamas - kaip vyšnių baltas žydėjimas. 

Atskleistas naujas lapas - baltas, iš pirmo sniego... 

Ką jame įrašysi nekantriai skubia ranka? 

Kad čia, kur prie varpinės prigulė 

Sutemos šviesios alyvinės, 

Kur krenta nuo gotikos bokšto 

Tamsaus violeto šešėlis, 

Kur tilto melsvi turėklai 

Tarsi pakilę skristi, 

Kur sienos žalsvos atgyja 

Po sniego baltom aureolėm... 

Tik čia - ir niekur kitur - 

Tu būsi pats laimingiausias, 

Tik čia, tik ant žemės trupinio 

Tu saulei lupas praversi, 

Ir jokioj kitoj planetoj 

Nerasi taip mylinčių rankų, 

Ir jokiam kitam pasauly 

Tu taip nemokėsi laukti... 

Tik čia ir niekur kitur -

Reikalingiausias tu būsi.

...Sutemos šviesios alyvinės 

Guli ant pirmojo sniego. 

Vogčiom, kaip vaikystėj, į burną 

Įsidedi snaigių žiupsnelį...

 

 Janina Degutytė 

    Šerkšnas

 Pravėriau akis gruodžiui,

 stogam apsnigtiem ir saulei... 

Po vidunakčio lyg po burtažodžio 

Šerkšnu apsigobė gatvė. 

Sakų baltam voratinkly 

Krykštauja

Mažytė raudona sniegena - 

Kaip širdies atspindys. 

Tebesu!

Pravėriau akis gruodžiui, bebaimei tylai ir šviesai... 

Nedrąsiai dainuoja gatvė, šerkšnu apsigobus... 

Ir paspringstu džiaugsmu lyg per dideliu kąsniu. 

Ir taip spindi saulė, 

Kad norėčiau 

bijoti mirties.

Vincas Mykolaitis Putinas

 Gruodis 

Kelionė buvo neilga.

Jau žengiam paskutinį žingsnį -

Ir pabaiga.

Pirmyn su nerimu žvelgiu.

Širdy gėla ir maudulys.

Į juodą, žvarbią gruodžio naktį

Ir vėl mintis nuklys.

Pradžioj žiemos naktis ilga,

Gal siautės vėtra ir pūga,

Gal speigas, alkanas, žiaurus,

Atidarys godžius nasrus.

Taip, iš tisų.

Ir dienomis, ir naktimis

Niūru, tamsu.

Ir šaltis spaudžia vis labiau,

Ir vėjas rūstauja žvarbiau, -

Ir aš einu be atvangos

Sutikt žiemos,

Šaltos, ilgos.

Bet štai baigias gruodis jau,

Ir sieloje staiga šviesiau.

Tegul sau siautėja pūga, -

Jau skelbia gruodžio pabaiga:

Tau grįžta saulė!

Ir aš kartoju:

Saulė grįžta!

Ir štai krūtinėj pajuntu

Atkaklų ryžtą:

Pro speigą, vėtrą ir pūgas

Į grįžtančią šiandieną saulę

Ištiest rankas!

 

Vincas Mykolaitis Putinas

 Sausis 

Iš lėto pasisuko metų ratas,

Ir jo pirmasis stipinas

Mane iš nebūties iškėlė.

Pirmoji mano ašara

Ir pirmutinis šypsnys

Sustingo tekančios to ryto saulės 

Blankioj šviesoj.

Legenda sako,

Jogei trys karaliai praėjo netoliese

Nuo mano vargano lopšelio,

Galbūt, kad jųjų dovanų

Tą žvarbų sausio rytą

Ir man keli krislai nukrito.

Nes mano priešai ir draugai man sako,

Kad vien tik gėlės klojasi

Ant mano tako.

Bet ne.

Tai mano motinos dosningos krūtys

Man davė stebuklingų dovanų,

Kad aš, mažytis ir silpnutis,

Lig šiolei nepalūžęs,

Su degančia širdim tolyn einu.

Šios žemės mano neįspėtai būčiai.

Nereikalingi buvo man karalių

Dovanų likučiai.

 

Vincas Mykolaitis Putinas 

             Vasaris

         Apgavikas!

Vasaros vardu žieduotu 

Prisidengęs.

Šaltas, plikas

Sniego pusny

Susirangęs!

Kaip be apmaudo galiu minėti

Tavo vardą apgaulingą?

Tu vasaris? !

Spaudžia speigas, siaučia pūgos,

Dieną naktį sninga, sninga...

Kurgi paukščiai, kurgi gėlės,

Kur dienovidžiai ir žaros

Šiltadienės vasarėlės?

Tik pažvelk pro savo būsto

Menką langą! 

Pažiūrėjau - stebuklinga:

Niūrūs prietemos šešėliai

Kažkur dingo.

Tai šalta vasario saulė

Lango stiklą palytėjo,

Ir žiedai pasaulio kito

Pražydėjo, suklestėjo.

Spindi krištolo skaidrumo

Lieknos palmės ir lelijos,

Ir vijokliai, ir lapuočiai,

Ir žiedai iš saulės rūmo

Neregėtos augmenijos.

Stebuklinga, stebuklinga!

Už tų puokščių ir lelijų

Baltos žvaigždės žemėn sninga.

Tu vasari!

Nuostabus stebukladari!

Aš be apmaudo minėsiu

Tavo vardą apgaulingą.

 

 

Petronėlė Banaitienė

 

ATEIK, ŽIEMUŽE

 

Išsipusčius, pasipuošus

Su sidabro kepure,

Nuostabi lyg karalienė

Ji ateina pas mane.

 

Snaigės taką padabino,

Vėjas šilą apramino.

Žvaigždės ėmė valsu plaukti, -

Taip pradėjom svečio laukti.

 

Na, ateik, ateik, žiemuže,

Vėjo dainą nešdama.

Auski raštus sidabrinius,

Nepikta būk ir gera.

 

Petronėlė Banaitienė

 

KALĖDŲ RYTAS

 

Žiema. Rūku apniukę laukai ir kalneliai.

Miškai ir žemė skęsta snieguos.

Upės, upeliai ir ežerėliai

Žiemužės pasaką sapnuos.

 

Aušta Kalėdų saulėtas rytas.

Pūga nurimo suklupus miške,

Vėjas pavargęs šventei pakluso,

Meldžiasi žmonės Dievo name.

 

Sveikinam šiandien kiekvieną žmogų

Su Kūdikėlio užgimimu.

Jo atėjimas į šį pasaulį

Mums spindi džiaugsmo žiburėliu.

 

Petronėlė Banaitienė

 

Nauji metai

 

Brenda Šaltis

Per laukus,

Neša mums

Naujus metus.

 

Nauji metai

Tartum saulė

Neša laimę

Per pasaulį.

 

Laimę beria

Jie visiems -

Ir mažiems

Ir dideliems.

 

Naujų metų

Padėjėjas

Kalėdų senis

Geradėjas.

 

Nauji metai

Liepia jam

Dovanas nešiot

Vaikam.

 

- Kalėdų seni,

Gal tau šalta?

Eikš, arbatos

Bent išgerti.

 

- Oi, vaikučiai,

Negaliu,

Labai laiko

Neturiu.

 

Ir senelis

Nugūravo

Per laukus

Su snaigėm savo.

 

Petronėlė Banaitienė

 

KARNAVALĄ PRADĖKIM

 

Snaigės krinta

Ant eglaičių,

Ant vaikučių

Kepuraičių.

 

Bėkim, bėkim,

Paskubėkim,

Karnavalą

Jau pradėkim!

 

Stovi salėj

Vaišių stalas,

Bus daržely

Karnavalas.

 

Nešam, dedam

Ant stalų

Riestainių, tortų,

Riešutų.

 

Greit sužvengs

Balti žirgai,

Atvažiuos

Laukti svečiai.

 

Jie iš šiaurės,

Iš kalnų,

Iš apledėjusių

Pilių.

 

Žiūrėkit, vaikai,

Pro duris

Pas mus ateina

Senelis!

 

Jis baltute

Barzdele,

Einant remias

Lazdele.

 

Sukasi vaikai

Ratu

Ir po vieną,

Ir po du.

 

Vaikai linksmą

Polką šoka,

O senelis

Jos nemoka.

 

Atsisėdęs

Ant kėdės

Atsiduso

Iš širdies.

 

Vaikai šoko,

Deklamavo,

Ir dainelę

Padainavo.

 

Šiaurės senis

Juos pagyrė,

Pats į šokį

Įsipynė.

 

Paskui paprašė

Jis vaikų

Atrišti maišą

Dovanų.

 

Petronėlė Banaitienė

 

PRIE KALĖDINIŲ EGLUČIŲ

 

Prie Kalėdinių eglučių

Mes visi suklaupsim

Ir prie uždegtų žvakučių

Karštai pasimelsim.

 

Pasimeldę paprašysim

Jėzaus gailestingo,

Kad Naujieji metai neštų

Meilę ir ramybę,

 

Kad žmogus žmogaus neskriaustų,

Viens kitam padėtų,

Kad visiems užtektų visko,

Kad artimą mylėtų.

 

 

Zita Budrienė

 

KŪČIOS

 

Vakaras vėlus. Sėdim prie stalo.

Baltas plotkelis rankose šviečia

Ir mūsų širdis, lyg šiolei šalę,

Prie Šventos Laimės sušilti kviečia.

 

Kviečia sušilti ir išnešioti

Laimę didingą po kibirkštėlę,

Kad mūs žemelė nebekraujuotų,

Kad giesmės, dainos skambėtų vėlei.

 

Jėzau brangiausias – Tiesa ir Meile,

Leiski pasveikint Tave ryt rytą.

Priimk mūs širdis, jų maldą tylią.

Tegul pasaulis viltim pražysta!

 

 

 

 

Zita Budrienė

 

SENI, SENI – BESMEGENI, KO LIŪDI...

 

Seni, seni – besmegeni, ko liūdi?

Ar kepurės vėjui dūkstant nerandi,

Kurią tau padovanojom šįryt mes? –

Nebijok, Naujieji Metai ją suras.

 

O gal lazdą kur nors pametei kely

Ir jau rodos, kad net žaist nebegali, -

Tau Naujieji dar geresnę dovanos,

Vos paliesi, paslaptingai uždainuos.

 

Seni, seni – besmegeni, eikš pas mus,

Prisiminsim savo posmus, žaidimus.

Pažiūrėk, eglelė šypsos mums gera,

Stebuklinga tarsi rytmečio aušra.

 

Zita Budrienė

 

NAUJIEJI METAI, PASKUBĖKIT...

 

Naujieji Metai, paskubėkit,

Paukščiu į tėviškę atlėkit.

Eglutė šitaip spinduliuoja

Ir mums visiems šakelėm moja.

 

Pažaiskit su mumis ratelį

Aplink eglutę žalią, žalią,

Dainų, eilėraščių klausykit,

Jų nebeišgirsit kitą sykį.

 

Paskui, sparnus aukštai iškėlę,

Aplėkit visą žemę mielą.

Lai juoko ir dainų balsingų

Šią naktį niekur nepristinga!

 

Jonas Drazdauskas

 

                  ŽILAS BERŽAS

 

Ar jūs matėtė žilą beržą?

Žilą, o ne žalią?

Liemenį diržu suveržęs,

Stovi jis prie kelio.

 

Stovi vienišas berželis

Pūgose vasario,

Saugo mylimą senelį

Už vartelių vario.

 

Tilkit, pūgos, šalia kelio,

Kriskit, snaigės, tyliai,

Pažiūrėkit, kaip berželis

Nuo skausmų pražilęs.

 

Jonas Drazdauskas

                

               LEDO TILTAS

 

Šiaurį vėją pažabojus,

Per laukus žiema atjojo,

Ir sustojus prie upelio,

Pertiesė ledų tiltelį.

 

,,Ačiū, - jai vaikučiai tarė,-

Kad tiltelį mums padarėt,

Nebereiks apeit upelio –

Sutrumpės mokyklon kelias.”

 

Ežerą žiema prijojus,

Su baltais žirgais, sustojo...

Ir tas ežeras pavirto

Ledo tiltu tvirtu, tvirtu.

 

Ir senelis ,,ačiū” tarė,

Meškerėlę pasidaręs.

Gaudo eketėje kuoją

Ir patenkintas pypkiuoja...

 

 

Vytė Nemunėlis

 

ŠALČIUI ŠALTANOSIUI

 

Kas dienelė šalta, šalta,

Kas dienelė vis šalčiau –

Oi, tu šalti, šaltanosi,

Kad sušaltum tu greičiau.

 

Tu kimbi man prie ausyčių,

Prie rankučių tu kimbi,

Su šiltutėm pirštinaitėm

Man rankutės, štai, abi.

 

Oi, tu šalti, baltabarzdi,

Bėk greičiau iš mūs šalies –

Čiužu-užu su rogutėm

Užvažiuosiu ant tavęs.

 

Man vilnones kojinytės,

Tavo žnyplių nebijau.

Tinkš-tilinkš tau ledo nosį

Sudaužysiu aš tuojau!

 

 

Vytė Nemunėlis

 

ŽIEMA

 

Jau saulutė nebešildo,

Jau ir vėjas šaltas šaltas,

Jau kiekvienas sodo krūmas

Kaip gulbelė – baltas baltas.

 

Din-din-din per lygų lauką

Dindi rogių skambaliukai,

U-ka-ka nuo kalno švilpia

Su rogelėmis berniukai.

 

Jau trys dienos sniego senis

Palei tvorą rimtas stovi –

Tupi žvirblis jam ant nosies,

Tupi varna ant rankovės.

 

Kas čia jus abu patupdė,

Ei, tu, žvirbli, ei, tu, varna?

Kas gi taip gražiai padaręs

Jums pridėt užmiršo sparną?

 

Ot, tai skristumėt per lauką

Su rogučių skambaliukais,

Ot, tai lėktumėt lenktynių

Su mergytėm ir berniukais!..

 

Bronė Buivydaitė

                

ŽIEMĄ

 

Debesuota, debesuota...

-         Vėjau, vėjau, imki šluotą,

Padirbėk, broliuk, uoliau,

Vyki debesis toliau! –

Kvykia šernas nusiminęs,

-         Sniego man ligi krūtinės!

 

O stirnaitės ilgakojės

Šokinėja ir kvatoja:

-         Sniego mums tik ligi kelių –

Mes praminsim tau takelį!

Nudulkėjo, nušuoliavo,

Lyg jas viesulas pagavo.

 

 

Martynas Vainilaitis

 

EGLUTĖ

 

Ne žėrinti Vakarė

Virš seno mūsų klevo –

                   Eglutė žaliaskarė

Žaislais sumirguliavo.

 

Sublykčiojo laiminga

Bengališkom ugnelėm,

Suskambo iškilminga

Eilėraščiais, dainelėm...

 

Ir va - per pusnį plačią,

Iš tolimo ledyno,

Mums Šaltį, mielą svečią,

Darželin pavadino.

 

Leonardas Gutauskas

 

KALĖDŲ NAKTĮ

 

 

Kalėdų naktį angelai nemiega,

- Jie supa Jėzaus lopšį danguje.

Atbėgs vaikelis per vaikystės sniegą, -

Jį pasitiks Švenčiausia Marija.

 

Kalėdų naktį šerkšnas puošia langus,

Ir neša žeme angelo sparnai.

Užmigs vaikelis ant Marijos rankų

Ir bus šventi jo vaikiški sapnai.

 

Aldona Čiplienė

 

VAKARĖ ŽVAIGŽDĖ

Greit vakarė žvaigždė sužibės,
Kūčių valgyt sukvietus visus.
Visų akys džiaugsmu suspindės,
O koks vakaras mielas, puikus.

Tėvas kvies laužti baltą plotkelę,
Mama poterius tyliai kalbės,
O išėjusiems degs jie žvakelę
Ir nuoširdžiai trumpam patylės.

Kūčių vakaras - šventė rami.
Tai lietuvių tautos paprotys.
Kūčioms grįžtam į šeimą visi,
Lai suspindi šeimos židinys.

 

 

Petronėlė Banaitienė

 

ATEIK, ŽIEMUŽE

 

Išsipusčius, pasipuošus

Su sidabro kepure,

Nuostabi lyg karalienė

Ji ateina pas mane.

 

Snaigės taką padabino,

Vėjas šilą apramino.

Žvaigždės ėmė valsu plaukti, -

Taip pradėjom svečio laukti.

 

Na, ateik, ateik, žiemuže,

Vėjo dainą nešdama.

Auski raštus sidabrinius,

Nepikta būk ir gera.

 

Petronėlė Banaitienė

 

KALĖDŲ RYTAS

 

Žiema. Rūku apniukę laukai ir kalneliai.

Miškai ir žemė skęsta snieguos.

Upės, upeliai ir ežerėliai

Žiemužės pasaką sapnuos.

 

Aušta Kalėdų saulėtas rytas.

Pūga nurimo suklupus miške,

Vėjas pavargęs šventei pakluso,

Meldžiasi žmonės Dievo name.

 

Sveikinam šiandien kiekvieną žmogų

Su Kūdikėlio užgimimu.

Jo atėjimas į šį pasaulį

Mums spindi džiaugsmo žiburėliu.

 

 

Petronėlė Banaitienė

 

NAUJI METAI

 

Brenda Šaltis

Per laukus,

Neša mums

Naujus metus.

 

Nauji metai

Tartum saulė

Neša laimę

Per pasaulį.

 

Laimę beria

Jie visiems -

Ir mažiems

Ir dideliems.

 

Naujų metų

Padėjėjas

Kalėdų senis

Geradėjas.

 

Nauji metai

Liepia jam

Dovanas nešiot

Vaikam.

 

- Kalėdų seni,

Gal tau šalta?

Eikš, arbatos

Bent išgerti.

 

- Oi, vaikučiai,

Negaliu,

Labai laiko

Neturiu.

 

Ir senelis

Nugūravo

Per laukus

Su snaigėm savo.

 

 

Petronėlė Banaitienė

 

KARNAVALĄ PRADĖKIM

 

Snaigės krinta

Ant eglaičių,

Ant vaikučių

Kepuraičių.

 

Bėkim, bėkim,

Paskubėkim,

Karnavalą

Jau pradėkim!

 

Stovi salėj

Vaišių stalas,

Bus daržely

Karnavalas.

 

Nešam, dedam

Ant stalų

Riestainių, tortų,

Riešutų.

 

Greit sužvengs

Balti žirgai,

Atvažiuos

Laukti svečiai.

 

Jie iš šiaurės,

Iš kalnų,

Iš apledėjusių

Pilių.

 

Žiūrėkit, vaikai,

Pro duris

Pas mus ateina

Senelis!

 

Jis baltute

Barzdele,

Einant remias

Lazdele.

 

Sukasi vaikai

Ratu

Ir po vieną,

Ir po du.

 

Vaikai linksmą

Polką šoka,

O senelis

Jos nemoka.

 

Atsisėdęs

Ant kėdės

Atsiduso

Iš širdies.

 

Vaikai šoko,

Deklamavo,

Ir dainelę

Padainavo.

 

Šiaurės senis

Juos pagyrė,

Pats į šokį

Įsipynė.

 

Paskui paprašė

Jis vaikų

Atrišti maišą

Dovanų.

 

Petronėlė Banaitienė

 

PRIE KALĖDINIŲ EGLUČIŲ

 

Prie Kalėdinių eglučių

Mes visi suklaupsim

Ir prie uždegtų žvakučių

Karštai pasimelsim.

 

Pasimeldę paprašysim

Jėzaus gailestingo,

Kad Naujieji metai neštų

Meilę ir ramybę,

 

Kad žmogus žmogaus neskriaustų,

Viens kitam padėtų,

Kad visiems užtektų visko,

Kad artimą mylėtų.

 

Zita Budrienė

 

KŪČIOS

 

Vakaras vėlus. Sėdim prie stalo.

Baltas plotkelis rankose šviečia

Ir mūsų širdis, lyg šiolei šalę,

Prie Šventos Laimės sušilti kviečia.

 

Kviečia sušilti ir išnešioti

Laimę didingą po kibirkštėlę,

Kad mūs žemelė nebekraujuotų,

Kad giesmės, dainos skambėtų vėlei.

 

Jėzau brangiausias – Tiesa ir Meile,

Leiski pasveikint Tave ryt rytą.

Priimk mūs širdis, jų maldą tylią.

Tegul pasaulis viltim pražysta!

 

 

Zita Budrienė

 

SENI, SENI – BESMEGENI, KO LIŪDI...

 

Seni, seni – besmegeni, ko liūdi?

Ar kepurės vėjui dūkstant nerandi,

Kurią tau padovanojom šįryt mes? –

Nebijok, Naujieji Metai ją suras.

 

O gal lazdą kur nors pametei kely

Ir jau rodos, kad net žaist nebegali, -

Tau Naujieji dar geresnę dovanos,

Vos paliesi, paslaptingai uždainuos.

 

Seni, seni – besmegeni, eikš pas mus,

Prisiminsim savo posmus, žaidimus.

Pažiūrėk, eglelė šypsos mums gera,

Stebuklinga tarsi rytmečio aušra.

 

 

Zita Budrienė

 

NAUJIEJI METAI, PASKUBĖKIT...

 

Naujieji Metai, paskubėkit,

Paukščiu į tėviškę atlėkit.

Eglutė šitaip spinduliuoja

Ir mums visiems šakelėm moja.

 

Pažaiskit su mumis ratelį

Aplink eglutę žalią, žalią,

Dainų, eilėraščių klausykit,

Jų nebeišgirsit kitą sykį.

 

Paskui, sparnus aukštai iškėlę,

Aplėkit visą žemę mielą.

Lai juoko ir dainų balsingų

Šią naktį niekur nepristinga!

 

 

Jonas Drazdauskas

 

         ŽILAS BERŽAS

 

Ar jūs matėtė žilą beržą?

Žilą, o ne žalią?

Liemenį diržu suveržęs,

Stovi jis prie kelio.

 

Stovi vienišas berželis

Pūgose vasario,

Saugo mylimą senelį

Už vartelių vario.

 

Tilkit, pūgos, šalia kelio,

Kriskit, snaigės, tyliai,

Pažiūrėkit, kaip berželis

Nuo skausmų pražilęs.

 

 

Jonas Drazdauskas

 

     LEDO TILTAS

 

Šiaurį vėją pažabojus,

Per laukus žiema atjojo,

Ir sustojus prie upelio,

Pertiesė ledų tiltelį.

 

“Ačiū, - jai vaikučiai tarė,-

Kad tiltelį mums padarėt,

Nebereiks apeit upelio –

Sutrumpės mokyklon kelias.”

 

Ežerą žiema prijojus,

Su baltais žirgais, sustojo...

Ir tas ežeras pavirto

Ledo tiltu tvirtu, tvirtu.

 

Ir senelis “ačiū” tarė,

Meškerėlę pasidaręs.

Gaudo eketėje kuoją

Ir patenkintas pypkiuoja...

 

 

Vytė Nemunėlis

 

ŠALČIUI ŠALTANOSIUI

 

Kas dienelė šalta, šalta,

Kas dienelė vis šalčiau –

Oi, tu šalti, šaltanosi,

Kad sušaltum tu greičiau.

 

Tu kimbi man prie ausyčių,

Prie rankučių tu kimbi,

Su šiltutėm pirštinaitėm

Man rankutės, štai, abi.

 

Oi, tu šalti, baltabarzdi,

Bėk greičiau iš mūs šalies –

Čiužu-užu su rogutėm

Užvažiuosiu ant tavęs.

 

Man vilnones kojinytės,

Tavo žnyplių nebijau.

Tinkš-tilinkš tau ledo nosį

Sudaužysiu aš tuojau!

 

 

Vytė Nemunėlis

 

ŽIEMA

 

Jau saulutė nebešildo,

Jau ir vėjas šaltas šaltas,

Jau kiekvienas sodo krūmas

Kaip gulbelė – baltas baltas.

 

Din-din-din per lygų lauką

Dindi rogių skambaliukai,

U-ka-ka nuo kalno švilpia

Su rogelėmis berniukai.

 

Jau trys dienos sniego senis

Palei tvorą rimtas stovi –

Tupi žvirblis jam ant nosies,

Tupi varna ant rankovės.

 

Kas čia jus abu patupdė,

Ei, tu, žvirbli, ei, tu, varna?

Kas gi taip gražiai padaręs

Jums pridėt užmiršo sparną?

 

Ot, tai skristumėt per lauką

Su rogučių skambaliukais,

Ot, tai lėktumėt lenktynių

Su mergytėm ir berniukais!..

 

 

 

Kalėdų senelis pūškuoja

Per pusnį su pilnu maišu:

“Kalėdos, Kalėdos!” – dainuoja,

ir snaigės jam šoka ratu.

 

Ar lauki mano dovanų?

Tuojau sulauksi! –

Ateinu!

Žinau visų vaikų vardus,

Visas duris, visus vartus.

 

 

Bronė Buivydaitė

      

   ŽIEMĄ

 

Debesuota, debesuota...

Vėjau, vėjau, imki šluotą,

Padirbėk, broliuk, uoliau,

Vyki debesis toliau! –

Kvykia šernas nusiminęs,

Sniego man ligi krūtinės!

 

O stirnaitės ilgakojės

Šokinėja ir kvatoja:

Sniego mums tik ligi kelių –

Mes praminsim tau takelį!

Nudulkėjo, nušuoliavo,

Lyg jas viesulas pagavo.

 

Martynas Vainilaitis

 

Eglutė

 

Ne žėrinti Vakarė

Virš seno mūsų klevo –

Eglutė žaliaskarė

Žaislais sumirguliavo.

 

Sublykčiojo laiminga

Bengališkom ugnelėm,

Suskambo iškilminga

Eilėraščiais, dainelėm...

 

Ir va - per pusnį plačią,

Iš tolimo ledyno,

Mums Šaltį, mielą svečią,

Darželin pavadino.

 

 

Nora Jazbutytė

 

MŪSŲ EGLUTĖ

 

Mūsų eglutė –

Girios gražuolė –

Pasidabinus Aukso karoliais.

 

Snaigėm sidabro

Šakas papuošus,

Lyg miško fėja

Keri mažuosius.

 

Tartum saulutė

Spindi ir šviečia,

Kalėdų šventėn

Skubėti kviečia.

 

Nora Jazbutytė

 

KALĖDŲ ŽVAIGŽDUTĖ

 

Sidabrinė ramuma

Apgaubė gimtinę.

Žydi gėlės ant langų

Šaltos ir ledinės.

 

Tik viltis širdy gyva,

Kad Kalėdų naktį

Įsižiebs žvaigždė šventa

Mūsų džiaugsmui degti.

 

Edmundas Venslova

 

KALĖDŲ NAKTĮ

 

Kalėdų naktį

Snaigelė balta,

Tarytum plotkelė

Manajam delne.

 

Ją atsiuntė džiaugsmui

Motulė žiema,

Ją mums dovanoja

Dievulio ranka.

 

Vėl užgimė Jėzus,

Sužibo žvaigždė.

Jo garbei suskambo

Kalėdų giesmė.

 

 

Petronėlė Banaitienė

 

PRIE KALĖDINIŲ EGLUČIŲ

 

Prie Kalėdinių eglučių

Mes visi suklaupsim

Ir prie uždegtu žvakučių

Karštai pasimelsim.

 

Pasimeldę paprašysim

Jėzaus gailestingo,

Kad Naujieji metai neštų

Meilę ir ramybę.

 

Kad žmogus žmogaus neskriaustų,

Viens kitam padėtų,

Kad visiems užtektų visko,

Artimą mylėtų.

 

Petras Juodelė

 

EGLUTĖ

 

Eglute žalioji,

Eglute graži,

Tavęs pasiilgo

Vaikučiai maži.

 

Tave mes papuošim

Daugybe žaislų,

Aplink tave šoksim

Ir žaisim kartu.

Naujų Metų naktį

Ant mūsų delnų,

Pabers mums Senelis

Daug daug dovanų.

 

***

 

 

SNAIGULIUOJA... BALTAI, TYLUTĖLIAI...
BALTAS BALTAS ŠIS VAKARAS RODOS...
KAS ATBĖGA TAKU KAIP ŠEŠĖLIS?
BALTAS, GERAS ŠEŠĖLIS, NE JUODAS...

TYLIAI TYLIAI... ĮŽIEBIA ŽVAIGŽDELĘ...
DAUG ŽVAIGŽDELIŲ PER DANGŲ – KAIP PĖDOS...
TIK NĖ ŽENKLO PĖDOS – ANT TAKELIO...
KAS ATBĖGO TAKU TUO?... KALĖDOS!