Vytė Nemunėlis

 

Mano Vytis ir trispalvė

 

Tėvelis nupiešė man Vytį,

Aš vėliavėlę nudažiau,

Ji popierinė ir mažytė,

Bet man už viską švies gražiau.

 

Geltona, žalia ir raudona

Vėjeliui pučiant mirguliuos,

Viena primins rugelių duoną,

Kita - kaip sodai mūs žaliuos.

 

O ta trečioji tartum kraujas,

Vis neramins ilgai manęs,

Kol švies tėvynei rytas naujas,

Kol Vytis laisvę jai parneš.

 

 

Juozas Nekrošius

 

Gimtinė — tai mes

 

Ir rūkas šėmas,

Ir baltos žiemos,

Ir plaukiantis javas,

Ir Nemunas savas.

 

Gimtinė - tai mes!

 

Dubysos ir Ventos,

Ir vėliavos šventos,

Ir ąžuolo lapas,

Ir protėvio kapas!

 

Gimtinė - tai mes!

 

 

Aldona Elena Puišytė

 

Lietuva

 

Senolė žemė žydi

Vaivorykštės spalva

Visų gražiausias žiedas

Gimtinė LIETUVA.

 

Gražiai pragydo paukštė,

Virš gojų lėkdama.

Įsiklausyk - tai gieda

Gimtinė LIETUVA.

 

 

 

Janina Degutytė

 

Gimtinės keliu

 

Mama, mama,

kur tie paukščiai

Virtinėm per dangų skrenda?

Iš svetur į gimtą šalį,

Savo medį kol suranda...

 

Mama, mama,

ko upokšniai

Tie mažyčiai skuba, alma?

Trokšta rasti plačią upę

Ir laukinę jūros gelmę...

 

Mama, mama,

kur tie medžiai,

Kur tas kelias mūsų eina?

Per gimtinę, per gimtinę

Į saulėtekį ir dainą.

 

 

Kostas Kubilinskas

 

Gražiausioji šalis

 

Žiemos skrebučiai plyšta,

Pavargę gervės grįžta,

O jas vaikučiai klausia:

- Kuri šalis gražiausia?

 

Ir gervė pirmutinė

Atsakė jiems:

- Gimtinė! –

Sparnais palietus ežerą

Lyg tyrą žemės ašarą.

 

 

Anzelmas Matutis

 

Kodėl varnėnai grįžta

 

- Kodėl, močiut,

Varnėnai grįžta

Iš tų

Šiltų,

Karštų

Pietų?

 

Močiutė man:

- Kodėl, dukryte,

Parbėgi

Iš darželio tu?

 

Močiutei atsakau

Linksmai:

- Kur bėgti man?!

Juk čia - namai!

 

- Matai...

Močiutė sako vėlei:

Čia ir... varnėnų

Inkilėliai.

 

 

Salomėja Nėris

 

Pavasario daina

 

Baltija audromis graso, -

Jos audringas būdas.

Prie Baltijos - lyg prie sesės

Lietuva prigludus.

 

 

Stasys Džiugas

 

TĖVIŠKĖLĖ PAVASARĮ

 

Atsibudo džiaugsmas,

Laimė prisikėlė –

Kaip paparčio žiedas

Mano tėviškėlė.

 

Linksmas vyturėlis

Laukuose čirena,

Kaip melsva žibutė

Tėviškėlė mano.

 

Ryto saulėj tviska

Jos takai gėlėti ...

Kaip man tėviškėlės,

Kaip man nemylėti!

 

 

Vilius Baltrėnas

 

TAI MANO LIETUVA

 

Saulele, parymok,

Pro debesį pamok.

Saulėtekių gaiva

Ir vyturio kalba –

Tai mano Lietuva.

 

Lietuti, palynok,

Pro ąžuolą plasnok.

Žėruojanti kalva

Ir vyturio kalba –

Tai mano Lietuva.

 

Tu, vėjau, uždainuok,

Su Nemunu linguok.

Šilų ūksmė žalsva

Ir vyturio kalba –

Tai mano Lietuva.

 

Ir saulė, ir lietus,

Ir ąžuolas platus...

Ir vyturio kalba,

Ir Nemuno spalva - -

Tai mano Lietuva!

 

 

Danutė Jovaišienė

 

MANO LIETUVA

 

Lietuva mažytė

Kaip rasos lašelis,

Ji kasmet sužydi

Obelų žiedais.

Būna - visą žemę

Žiedlapiais nukloja,

Nuskuba per pievas

Vasara šilta.

 

Lietuva gimtoji,

Stoviu ir galvoju:

Netikiu, kad rojuj

Būtų dar gražiau.

Prie kiekvieno namo

Sodai ir darželiai

Su alyvų krūmais,

Tulpėm, lubinais.

 

 

Danutė Jovaišienė

 

MANO GIMTINĖ

 

Ritasi padange

Žalias ryto sapnas,

Stovi baltinukuos

Klegantys beržai.

 

Tarsi pakerėti

Paukščiai čiulbuonėliai

Traukia ryto treles,

Man vis tiek mažai.

 

Noriu visą žemę

Žiedlapiais nukloti.

Noriu, kad žaliuotų

Rūtos po langais.

 

Noriu pasilikti

Protėvių sodyboj,

Čia margiausios pievos,

Vaiskūs ežerai.

 

 

Vilius Baltrėnas

 

AČIŪ TAU, TĖVYNE

 

Vakaras iš rūko

Verpia mėnesieną –

Žydro žydrio plotais

Rieda pilnatis.

 

Ačiū tau, tėvyne,

Už auksinę dieną.

Ačiū tau už pievas

Ir šilų smiltis.

 

Tylią naktį tyliai

Jūron žvaigždės krito,

Deimantais dabino

Gelmę ir sapnus.

 

Ačiū tau, tėvyne,

Už auksinį rytą.

Ačiū tau už paukščio

Ir giesmės sparnus.

 

Banguoja Nemunai –

Sidabro vandenai.

 

Ir vėjas bangpūtys,

Ir saulėje kvietys.

Mūsų giesmė šviesi,

Tėvyne, tu esi.

 

 

Pranas Raščius

 

TĖVYNĖ

 

Temsta.

Medžių lapai šlama...

Gera eit žeme

ramia...

- Kas yra tėvynė, mama

klausia ją Dalia kieme.

 

Ir mama prie seno klevo

tyliai tarė vakare:

- Tai senelės ‚

tėčio,

tavo,

mano-

motina gera.

 

 

Vytautas Skripka

 

TĖVYNE!

 

Ką gi man primena ežeras?

Motinos spindinčias ašaras...

 

Kodėl gi taip myliu aš lauką?

Ten duona kasdieninė auga.

 

Ką šneka skliautai sužibę?

Kas žemėj žalsvoj teisybė? —

 

Aš prie tavęs prisiglausiu

Ir tyliai tyliai paklausiu.

 

Tėvyne, paguoda mano!

Ir gimstame tau, ir gyvenam.

 

 

Pranas Raščius

 

GIMTINĖ

 

Genio gimtinė – miškas,

laumžirgio – upė rami.

Klevo gimtinė – žemė,

o debesėlio – dangus.

 

Nendrės – ežero krantas,

smilgos – pilka pakelė,

bitės kamanės – pieva,

grūdų gimtinė – dirva.

 

Mano gimtinė – miškas,

upė, dangus ir dirva,

ežero krantas – viskas,

o viskas – tai Lietuva.

 

 

Anzelmas Matutis

 

TĖVYNĖ ŠNEKA

 

Man rodos,

Vedasi Tėvynė

Mane už rankos takučiu.

Karštai priglaudus

Prie krūtinės,

Tėvynė šneka —

Aš girdžiu.

 

Su ja einu

Į platų kelią

Tarp ošiančių žalių kviečių.

Tai tau kviečiai

Banguoja, želia... —

Tėvynė šneka —

Aš girdžiu.

 

Po miestus,

Miestelius mes vaikštom,

Praeinam gatvių daug plačių.

Čia tavo miestai,

Tavo aikštės... —

Tėvynė šneka —

Aš girdžiu.

 

 

Janina Degutytė

 

GIMTINĖ

 

Upeliai čia kvepia mėtom.

O vasaros rytas ankstyvas!

Akmuo — kaip mažas ėriukas

Papievy miegantis — gyvas.

 

Raudoni medžiai laukuos

Per lietų ir miglą driekias.

Rudens arimai toli

Ant klonių lyg plačios riekės.

 

Ir sniegas toks baltas — tik čia.

Į langą sniegenos beldžia.

O vakaras neša dangum

Kaip spindintį žaislą — delčią.

 

Beržai — mano broliai baltieji

Pavasario vėjais prausias.

Čia duona — iš motinos rankų.

 

 

Zita Budrienė

 

TĖVIŠKĖS VARDAS

 

Tėviškės vardas – rūtos šakelė

Ir plačiapetis ąžuolas mūs,

Kryžius, kas dieną parimęs prie kelio,

Saugantis laimę trapią, namus.

 

Tėviškės vardas – Motinos rankos,

Šildę dienelę, žaismą sapnų.

Mane ir šiandien viltys vis lanko,

Tyliai pakilę nuo jos delnų.

 

Tėviškės vardas - žemė gimtoji

Ir viršum josios padangė melsva.

Širdis manoji taip ir kartoja –

Visas tas grožis – tai Lietuva.

 

Anzelmas Matutis

 

TĖVYNĖ ŠNEKA

 

Man rodos,

Vedasi Tėvynė

Mane už rankos takučiu.

Karštai priglaudus

Prie krūtinės,

Tėvynė šneka —

Aš girdžiu.

 

Su ja einu

Į platų kelią

Tarp ošiančių žalių kviečių.

Tai tau kviečiai

Banguoja, želia... —

Tėvynė šneka —

Aš girdžiu.

 

Po miestus,

Miestelius mes vaikštom,

Praeinam gatvių daug plačių.

Čia tavo miestai,

Tavo aikštės... —

Tėvynė šneka —

Aš girdžiu.

 

Mindaugas Plokštys,

Vytautas Plokštys

 

Tėvynė

 

Čia mano tėvynė,

Seselės ir broliai

Čia mano vaikystės

Viliojantys toliai.

 

Čia mano gimtinė.

O rašto tas grožis!

Ir ištartas pirmas

Lietuviškas žodis.

 

Čia mano pastogė,

Paukšteliai ir miškas.

Čia didžios svajonės,

Tėveliai ir viskas.

 

Mindaugas Plokštys,

Vytautas Plokštys

 

GIMTAM KRAŠTE

 

Gimtam krašte

Žali laukeliai

Pilni giesmingų vyturių.

Aukštuos kalnuos balti berželiai

Iš pusių stovi keturių.

 

O netolies

Liauni kleveliai

Didžiuojas žemės puošnumu.

Tiktai pulsuojančiam upeliui

Triukšmingai buvo neramu.

 

Tai ten, tai šen

Smagiau pasukęs,

Bangelę gena pro laukus,

Ir, metęs žvilgsnį į kaimuką,

Linksmai nubėga pas vaikus.

 

 

Maironis

 

MANO GIMTINĖ

 

Ten, kur Nemunas banguoja

Tarp kalnų, lankų,

Broliai vargdieniai dejuoja

Nuo senų laikų.

 

Ten močiutė užlingavo

Raudomis mane,

Į krūtinę skausmą savo

Liejo nežinia.

 

Girios ūžė ten, minėjo

Praeities laikus,

Kai lietuvis netikėjo,

Jog belaisviu bus.

 

 

Kazimiera Venckuvienė

 

Gimtinė

 

Gimtine mano, tu akmuo palaukėj.

Akuotas rugio, samana žalia.

Baltais takais tu nukryžiuota

Ir tėvo pėda moly palikta.

 

Gimtine mano, tu gėlė dulkėta,

Balta langinė, rūgštūs obuoliai.

Tu motinos ranka raukšlėta,

Ateinančių, išeinančių keliai.

 

Gimtine mano, tu skara languota,

Kasdienė duona stalo vidury.

Tu ta daina, prie lopšio man niūniuota,

Kad nepaklystume klaidžiam kely.

 

Gimtine mano, tu šauki iš tolių

Vaikus, kurie išklydo po gatves.

Sugrįžkite, sugrįžkite namolio.

Nebarsiu, o tik glausiu prie savęs.

 

 

ONA MIKUTIENĖ

 

TĖVŲ NAMAI

 

Tarsi jūra rugiai -

Po bangos vėl banga,

Toks palaimintas duonos

Žydėjimo metas.

Štai ir tėvas pareina namo palengva -

Baltas, gražus tarsi Dievas,

Kiek išvers vagų, kiek užars vargų,

Pasakyti gali tik motina mūsų.

Kai sugrįžtam namo mes senuoju taku

Ji mus meile lyg duona pasotins.

Prisiglauskim prie jos, sengalvėlės baltos,

Kada žemei rugių žydėjimo metas,

O ir tėvas ateis, šalia atsistos -

Baltas baltas tarsi Dievas.

 

ONA MIKUTIENĖ

 

KUR GIMTIEJI ŠILAI

 

Gimtos pievos man žydėjo,

Sekė pasakas gimti šilai,

Man linksmai dainavo vėjai,

Kai jauna buvau.

Ir svajot išmokė gimta upė,

Ir žvaigždelė vakarų.

Mano širdį jie užbūrė,

Kai jauna buvau.

Meilę būrė man ramunė,

Laimę piršo dobilai,

Ir dabar svajonėmis ten būnu,

Kur svyruokliai tėviškės beržai

Ošia vakarais.

 

 

Petronėlė Banaitienė

 

TĖVIŠKĖLĖ

 

Rieda saulė,

Debesėliai

Per melsvą padangę.

 

Lino žiedas

Žemėj skleidžias,

Puošia tėviškėlę.

 

Čia upelis,

Akmenėlis,

Vyturio lizdelis.

 

Čia namelis

Ir svirnelis

Mano tėviškėlės.

 

 

Petronėlė Banaitienė

 

GIMTINĖ

 

Vingiuoja upeliai

Per kalvas Tėvynės,

Lyg sesės ir broliai

Glaudžias prie gimtinės.

 

Žmonės dirba žemę

Ir sodina sodus.

Prašo žibuoklėlės

Skleisti pirmus žiedus.

 

Prašo vyturėlį

Padangėj čiulbėti,

Kad gimtinės žemėj

Nereiktų liūdėti.

 

Linki rugiagėlei

Rugiuose žydėti,

Kad pabustų mintys

Duonelę mylėti.

 

Petronėlė Banaitienė

 

TĖVYNĖ MANO — LIETUVA

 

Tegul Lietuva skleidžiasi kaip gėlelė

puošdama pasaulio vainiką.

Vyt. Landsbergis

(Iš pirmojo sąjūdžio suvažiavimo)

 

Tėvynė mano — Lietuva.

Nuo amžių jos dvasia gyva.

Ją gynė Žalgirio mūšio kardai,

Pilėnų Margirio narsūs kariai.

 

Lietuva garsi nuo Vytauto laikų.

Išgarsinta Kauno, Raudonės ir Trakų pilių.

Jos brangi žemė aplaistyta krauju

Kovojant ir ginant nuo priešų žiaurių.

 

Lietuva — Baltijos jūros dukra

Su kraičiu — gintarinio aukso skrynia.

Maironio apdainuota gamtos grožiu,

Derlingais laukais, žmonių darbštumu.

 

Su Lietuva ėjom ir eisim visada,

Mylėsim visi širdies šiluma.

Niekam neleisim skriausti Tavęs,

Lietuvišką dainą dainuosim drauge.

 

 

Vytė Nemunėlis

 

Mano Vytis ir trispalvė

 

Tėvelis nupiešė man Vytį,

Aš vėliavėlę nudažiau,

Ji popierinė ir mažytė,

Bet man už viską švies gražiau.

Geltona, žalia ir raudona

Vėjeliui pučiant mirguliuos.

Viena primins rugelio duoną

Kita kaip sodai mūs žaliuos.

O ta trečioji tartum kraujas,

Vis neramins ilgai manęs,

Kol švies tėvynei rytas naujas,

Kol Vytis laisvę jai parneš.

 

 

Anzelmas Matutis

 

Apie gimtinę

 

Ar jūs žinote

Ar ne,

Ką vadinam

Gimtine?

Mamą, tėtį,

Mišką, lauką,

Kvietį,

Kur ant lauko

Auga.

Vaivos juostą

Nemune –

Juos vadinam

Gimtine.

 

 

Juozas Nekrošius

 

Tėvynė

 

Tą šilą apjuostą

Vaivorykštės juosta,

Tą žemę rasotą,

Tą kvepiantį sodą,

Tą gintaro saują,

Tą tekančią saulę,

Tą skrendantį paukštį,

Tą ąžuolą aukštą,

Virš jo tą mėlynę

Vadinam Tėvyne.

 

 

M. Vainilaitis

 

Nupiešiu gimtinę

 

Nupiešiu gimtinę,

Nupiešiu Sargiuko

Pilaitę medinę,

Nupiešiu, nuspalvinsiu

Visą gimtinę!

 

 

Just. Marcinkevičius

 

Tai gražiai mane augino

 

Tai gražiai mane augino

Laukas, kelias, pieva, upė,

Tai gražiai už rankos vedė

Vasaros diena ilga.

Tai gražiai lingavo girios,

Uogų ir gegučių pilnos,

Tai gražiai saulutė leidos,

Atilsėlį nešdama.

Tai gražiai skambėjo žodžiai:

Laukas, pieva, kelias, upė.

Tai gražiai iš jų išaugo

Vienas žodis – LIETUVA!

 

 

L. Žitkevičius

 

Lėlytė gražuolytė

 

Ei, lėlyte, gražuolyte

Iš kur tu? – Iš Lietuvos!

Štai, uždėjau tau, lėlyte,

Vainikėlį ant galvos.

Drabužėliais margo rašto

Ir akutėm kaip dangus,

Būk, dukrytė mano krašto,

Būk žiedelis man brangus.

Aš tave tarytum gėlę

Prie širdies glaudžiu savos.

Ei, tu, lėlė gražuolėle!

Iš kur tu? - Iš Lietuvos!

 

 

O. Davidavičiūtė

 

Mįslė

 

Kas iš tolo mane šaukia,

Kas manęs per žiemą laukia,

Kas dainas audroj man kuria,

Kas murmėdamas vis buria?

Kas spalvas kas dieną keičia,

Kas su gintarėliais žaidžia,

Kas laivus ant delno neša,

Kas ant smėlio laiškus rašo,

Kas paglosto, pasūpuoja?..

Jūra, Baltija gimtoji.

 

 

Vydūnas

 

Tėvelių nameliai

 

Graži, graži tėvynė mano –

Ir upeliukai, ir miškai.

Kur mūsų protėviai gyveno

Ir kur užaugo jų vaikai.

Tave aš gerbsiu ir mylėsiu,

Kiek mano mažos jėgos leis.

Užaugęs gint tave padėsiu,

Didvyrių eisime keliais.

 

 

Anzelmas Matutis

 

Puoškite sodą

 

Tavo gimtinė –

Tėvynės dalis

Lyg didžio sodo

Žalia obelis.

Daug obelų

Obelėlių sode.

Bėk čia kas rytas

Rasota bryde.

Bėki...

Sutiksi

Daugybę draugų.

Tiesk jiems rankas –

Tau širdy bus smagu.

Laimės takelis

Nedings,

Nesibaigs...

Puoškite sodą –

Tėvynę –

Darbais!

 

 

J. Nekrošius

 

Kaip surasti Lietuvą

 

Kaip surasti Lietuvą?

 

Kur Nemunas teka,

Kur Baltija supas,

Kur žaliąją rūtą augina.

 

Kaip surasti Lietuvą?

 

Kur lygumos žalios,

Kur šypsenos ramios,

Kur dainos lyg beržo ošimas.

 

Kaip surasti Lietuvą?

 

Kur numeta plunksną

Išskrisdamas gandras,

Kur gimtąjį lizdą suranda.

 

 

 

Anzelmas Matutis

 

Aš tavo gimtinė

 

Paukščiuko gimtinę

Lizdu vadini,

Žuvytės gimtinė

Žaliam vandeny.

Žvėrelį vilioja

Miškai ar kalva..

Tau šneka gimtoji šalis

Lietuva:

-Aš upėm, upeliais

Žydrai sujuosta,

Man kojas skalauja

Jūružės puta.

Čia mano pastogėj,

Miškai ir namai,

Ir miestai...

Ir tu čia dainuoji linksmai.

Virš tavo galvelės

Padangė melsva..

Aš – tavo gimtinė

Vardu Lietuva.

 

 

J .Degutytė

 

Gimtinė

 

Genio gimtinė - miškas,

Laumžirgio - upė rami,

Klevo gimtinė - žemė,

O debesėlio - dangus.

Nendrės - ežero krantas,

Smilgos - pilka pakelė,

Bitės kamanės pieva,

Grūdų gimtinė - dirva.

Mano gimtinė - miškas,

Upė, dangus ir dirva,

Ežero krantas - viskas,

O viskas - tai Lietuva.

 

 

Just. Marcinkevičius

 

Gimtoji kalba

 

Gimtųjų žodžių apkabintas,

Aš gyvas kalboje.

Sakau: esi man, kaip žibintas

Pasaulio tamsoje.

Kas moka žodį – randa kelią

Visur ir visada.

Sakau: lietuviška knygelė-

Kaip neregiui lazda.

Kalba gimtoji – kasdieninė

Tu- duona mums esi,

Kai tariam: motina, gimtinė,

Dangus – ir mes visi.

 

 

Vytė Nemunėlis

 

Graži Tėvynė mano

 

Graži, graži Tėvynė mano –

Ir upeliukai ir miškai.

Kur mūsų protėviai gyveno

Ir kur užaugo jų vaikai.

Tave aš gerbsiu ir mylėsiu,

Kiek mano mažos jėgos leis.

Užaugęs gint tave padėsiu,

Didvyrių eisime keliais.

 

 

L. Žitkevičius

 

Daina apie Vytį

 

Vis regiu aš baltą Vytį

Ir vis noriu jį pavyti.

Bet jis lekia nuolatos

Tik prie Nemuno sustos.

Tegu lekia visą kelią,

Mano širdį tegul kelia.

Kad keliautų ji kartu

Lig pat Nemuno krantų.

 

 

 

A. Jakštas

 

Lietuvos pilietis

 

Kas esi tu? - Lietuvytis.

Tavo ženklas? - Baltas Vytis.

Kur gimei tu? - Lietuvoje.

Kas ji tau? - Šalis gimtoji.

Kas lietuviai? - Mano broliai.

O tėveliai? - Gi varguoliai.

Kuo būt nori? – Gi moksleiviu.

O paskui? - Tautos kariu.

Ką tu ginsi? – Mūs tėvynę.

Ką lauk visi? – Priešų minią.

Ką mylėt reik? – Savo kraštas.

Ką skaityt? – Lietuvių raštas.

Neužmiršti kas? – Gimtinė,

gelbėt Vilnius , mūs sostinė.

- Tai nesi tu pašalietis?

Ne, aš Lietuvos pilietis!..