Bruno Ferrero

DĖŽĖ

 

Maža mergaitė ruošė Kalėdų dovaną. Didelę dėžę ji suvyniojo j brangų žvilgantį auksinį popierių. Ir popieriaus, ir spalvotos juostos kaspinui sunaudo­jo labai daug.

-    Ką darai? - rūsčiai subarė ją tėvas. - Sugadinai tiek popieriaus! Ar bent žinai, kiek jis kainuoja?

Apsiašarojusi mergaitė apsiglėbė dėžę ir susigūžė kampe.

Kalėdų išvakarėse ji ant pirštų galiukų prisiar­tino prie tėvo, sėdėjusio užstalėje, ir ištiesė jam puikiąją dėžę.

-  Cia tau, tėti, - sušnabždėjo.

Tėvą užliejo švelnumo banga. Ko gero, jis buvo pernelyg griežtas dukrai. Galų gale juk dovana buvo skirta jam...

Jis lėtai atrišo kaspiną, kantriai nuėmė popierių ir atsargiai atidarė dėžę. Ji buvo tuščia!

Si nemaloni staigmena sugrąžino pirmykštį tėvo pyktį. Jis pratrūko:

-  Išeikvojai visą popierių ir juostą vien tam, kad apvyniotum tuščią dėžę?!

Mergaitės akys ir vėl paplūdo ašaromis. Ji gailiai tarė:

-  Bet dėžė nėra tuščia, tėti! Aš ten įdėjau milijoną bučinių!

kodėl šiandien vienas žmogus savo darbo kabi­nete ant rašomojo stalo laiko batų dėžę.

-  Juk ji tuščia, - sako jam visi.

—               Ne, ji pilna mano dukrelės meilės, - atsako vyriškis.

Sykį gyveno berniukus, kuris eidamas į mokykla ir joje būdamas visada laikydavo sugniaužia kairės rankos kumštį. Kai mokytoja jį pakviesdavo atsakinėti, jis atsistodavo, bet kumštis likdavo sugniaužtas. Vaikas rašydavo dešine ranka, o kairiojo kumščio nieku gyvu neatleisdavo.

Vieną dieną mokytoja, norėdama patenkinti savo pačios ir vaiką smalsumą, paklausė, kodėl jis taip elgiasi.

Berniukas nenorėjo atsakyti, bet po to, primygtinai mokytojos ir klasės draugų raginamas, nusprendė atskleisti paslaptį:

— Kai kas rytą išeinu iš namą į mokyklą, mama stipriai pabučiuoja mano kairįjį delną, o paskui, gniauždama mario pirštus, šypsodamasi sako: „Mano vaikeli, tvirtai laikyk saujoje mamos bučinį!" Todėl visada laikau sugniaužtą kumštį: ten, viduje, — mano mamos bučinys.

 

Iš Bruno Ferrero knygos „Auksinių žuvelių paslaptis“